Krikščionybė kaip pasaulinė religija

Manydamas, kad pasaulinė religija krikščionybė yra vienoda su islamu ir budizmu, leisk jos sklaidą ir įtaką istorijos eigai. Jei mes kalbame apie kitas sroves, jie visiškai nemano, kokia jėga skatina žmonijos vystymąsi. Taigi paaiškėja, kad jų dėmesio sritis visiškai išeina iš istorijos. Bet krikščionybė, kaip pasaulinė religija, galbūt tik traktuoja ją kaip vienkartinį procesą, nukreiptą vienoje kryptimi ir kontroliuojamą Dievo nuo pat pradžios (nuo kūrybos momento) iki galo, ty iki baisaus teismo.

Jo esmė yra žmogaus, kuris nukrito ir nukrito nuo Dievo, dramos dramoje, bet turi galimybę per Savo gailestingumą atgauti per Gelbėtoją ir bažnyčią. Taigi krikščionybė kaip pasaulinė religija beveik nuo pirmųjų jos egzistavimo minučių buvo susijusi su svarbiausiais istorijos momentais, kurie vėliau įtakojo visos žmonijos likimą.

XX a. Pabaigoje Oksfordo universitetas paskelbė įdomius duomenis. Pasak jų, tuo metu beveik pusė milijardo žmonių žemėje vadino save krikščionimis, tai yra trečdalis jos gyventojų. Palyginimui: Islamas šiuo metu paskelbė 720 milijonų, o budizmas - 270 milijonų žmonių.

Šiandien krikščionybė kaip pasaulinė religija yra bendras terminas, apimantis tris kryptis: protestantizmą, ortodoksiją ir katalikybę. Jų pagrindu daugiau nei dviejų tūkstančių metų istorijoje atsirado daugybė religinių susivienijimų. Visi šios krypties pasekėjai tiki Jėzumi Kristumi. Jiems tuo pat metu jis yra ir vyras, ir Dievas. Jie visiškai pritaria jo mokymui ir bando atitikti jo elgesį savo gyvenime.

Kaip ir bet kuriai kitai religijai, tai taip pat turi savo kulto knygą - krikščioniškąją Bibliją. Jis susideda iš dviejų Testamentų: Senojo Testamento, kuris laikomas šventu tarp judaizmo pasekėjų ir Naujos, parašytos po Jėzaus mirties ir pasakojimas apie jo gyvenimą ir mokymą. Pastarasis susideda iš keturių evangelijų, paliktų Kristaus pasekėjų, apaštalų šventųjų į esamas pasaulio bendruomenes, apaštalų darbus ir apokalipsę ar Apreiškimą. Visos šios dalys laikomos šventomis, nes jos buvo parašytos ne iš savęs, bet iš Šventosios Dvasios įkvėpimo. Krikščionys tiki, kad Jėzus per savo prisikėlimą perėmė pačią mirtį ir davė visiems žmonėms vilties naujam amžinam gyvenimui. Tokiu būdu žmonija susitaikoma su Viešpačiu Dievu.

Krikščionybė atsirado, kai Romos imperija - civilizacija, pagrįsta vergove, jau buvo nusileidimo riba. Galų gale žemesnėse klasėse suauga turtingųjų ir valdovo įsitikinimai, atsirado noras pakeisti gyvenimą. Tokiomis sąlygomis krikščionybė su savo įsitikinimais pasirodė labai tinkamu laiku. Pirmieji Jėzaus laikytojai neabejotinai tikėjo, kad Dievas labai greitai ir asmeniškai įsikiša į įvykius, vykstančius Žemėje, sunaikins esamą pasaulį ir sukurs savo. Krikščionybę taip pat pritraukė išgelbėjimo pažadas. Ir viltis atsirado dėl visų kančių, taip pat ir neturtingųjų.

Tuo metu tuo metu buvo kelios bendruomenės, kuriose buvo keli sektos ir erezijos. Kiekvieno iš jų stovėjo prezbyteris, pasirodė ir naujos žinios: diakonas, vyskupas.

Ketvirto amžiaus pabaigoje Romos imperija po amžių priešiškumo, pagrįstos religiniais ir politiniais skirtumais, suskaidė į rytų ir vakarų dalis. Be to, buvo ir bažnyčių pasidalijimas. Rytuose tapo patriarchai, o Vakarų - Romos vyskupas (popiežius). Nuo tada krikščionybė pamiršo persekiojimo laikotarpį ir, atvirkščiai, tapo valstybės religija. Net ir visa pertrauka (XII a. Viduryje) tarp dviejų šakų nepadėjo jos sunaikinti. Tiesiog Pietryčių ir Rytų Europoje daugiausia buvo įtvirtinta ortodoksija, kilusi iš Bizantijos, ir Vakarų katalikybe.

Šiandien krikščionybė kaip pasaulio religija tapo dar didesnė, jos pozicijos yra stipresnės nei bet kada. Dabar jo pasekėjų skaičius viršija 2 milijardus žmonių. Didžiausia pasaulio religija taip pat yra geografiškai paskirstyta. Galų gale beveik nėra šalies, kurioje nebūtų bent vienos krikščioniškosios bažnyčios.