Vienos konvencija

Konvencija - tai vienas iš teisės šaltinių, kuris yra raštu pasirašytas susitarimas narių ir reguliuojamu MP nepriklausomai nuo kiekybinio rengimo susijusių dokumentų formos tipų ir nepriklausomai nuo jos, ypač pavadinimas.

Tokie tarptautiniai susitarimai apima susitarimus, reglamentuojančius įvairių sričių visuomenės gyvenime. Į šių dalykų yra žmogaus teises ir laisves, prekybai, Oro transportas, geležinkelio transporto, apsaugos , intelektinės nuosavybės , ir daugelis kitų.

Vienos konvencija 1980 suvienodinti tam tikras taisykles, skaičių, atsižvelgiant į prekybos tarptautiniu lygiu, kuris pasirodė esąs priimtinas daugelyje šalių su skirtingos teisės sistemos. 1980 m sugrupuoti į keturias grupes, ir ji apima 101 straipsnius. Visi jie yra nukreipiami į šiuos svarbius klausimus: dėl sutarties, mokymosi forma, sutarties samprata, pagal sutartį atsirandančių teisių ir pareigų šalių turinį, šalių atsakomybė už nevykdymą pagal sutartį daiktus.

Pagal šį dokumentą, tarptautinis susitarimas gali būti įrašytas dviem būdais: žodžiu ir raštu. 1961 Vienos konvencija numato, kad šalys prie Sutarčių gali būti bet PMP dalykai, turintys sutartinius teisinį veiksnumą. Universalus nuolatinis turi išskirtinai būklę.

Vienos konvencija, kuri yra pirkimo-pardavimo sutarties objektas, taikoma susitarimams tarp jos valstybių narių įmonėms. Bet tuo pačiu metu, kai kurios rūšys sandorių neapima ją (pavyzdžiui, vertybinių popierių pardavimas ir sėkmingas pasiūlymas, ir keletas kitų).

Paplitusi forma atsakomybės pažeidus įsipareigojimus pagal vienos iš šalių yra dėl žalos atlyginimo, įskaitant negautas pajamas reikalavimas. Atsakomybė ne tik atsiranda tuo atveju, kai kaltinamasis šalis gali įrodyti, kad dėl sutarties sąlygos pažeidimas dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jos valios.

Vienos konvencija dėl diplomatinių santykių 1961 yra vienas iš pagrindinių aktų, reglamentuojančių diplomatinė teisė plotą. Visi misijų pagal Konvencijos vadovai skirstomi į tris klases: ambasadoriais ir Vatikano diplomatai (vadinamųjų atstovų Vatikane), kurie yra akredituoti ne valstybės vadovas; ambasadoriai, ministrai ir internuncios pat akredituota valstybių vadovų; laikinieji reikalų patikėtiniai, akredituoti prie užsienio reikalų ministrų.

Pagal šią konvenciją, personalo yra padalintas į keletą kategorijų: diplomatinio, administracinio, techninio ir pagalbinio personalo.

Vienos konvencija numato diplomatinių santykių, kad turėtų egzistuoti tarp narių bendru susitarimu. Taip pat reikia, kad pasiektų susitarimą dėl diplomatinių atstovybių bei jų formavimosi.

Užsienio valstybės arba, kitaip tariant, siunčiančiosios valstybės, pagal pačios Konvencijos 1961 metų skiria diplomatinės atstovybės vadovas. Savo ruožtu, valstybė suteikia AGREMENT (Pritarimo procedūra) akreditacijos dėl šios padėties asmeniui, tačiau galite ir atsisakyti, be pasakoja motyvais.

Nutraukimas darbo misijos vadovo ar kito diplomatinio personalo ateina, kai jis išvyksta iš šalies, kaip nuomonių, diplomatas skelbimą rezultatas persona non grata, taip pat jo nesugebėjimo atlikti savo funkcijas.

Nutraukus diplomatinių santykių narės, išduodančios AGREMENT padeda į paliekant užsienio diplomatams ir jų šeimos nariams išdavimo atveju.