Rusų kalba: dialektų ypatybės ir klasifikacija

Rusynų kalba yra visa eilė skirtingų dialektų ir kalbinių formacijų, bendra tarp rusų žmonių, gyvenusių Ukrainoje Zakarpacki, Rytų Slovakijoje ir pietryčiuose Lenkijos. Be to, kai kurie Serbijos, Kroatijos, Vengrijos ir net Kanados bei Jungtinių Valstijų gyventojai gyveno žmonių atstovai.

Pagal mūsų statistikos duomenis, Rusynų skaičius yra apie pusantro milijono žmonių. Rusin kalba yra panaši į rusų, ukrainiečių ir baltarusių, nes ji priklauso tai pačiai kalbos grupei.

Lingvistų nuomonės

Ši kalba yra viena iš oficialių Serbijos autonominės provincijos Voivodinos kalbos, esančios Dunojaus šiaurėje. Vis dar nėra vieningo nuomonės, ar rusų kalba gali būti laikoma nepriklausoma. Tačiau ukrainiečių kalbininkai, kaip ir valdžios institucijos, nepripažįsta rusinų kaip atskiros tautybės, traktuodamos juos kaip etnografinę ukrainiečių grupę ir jų kalbą kaip ukrainiečių dialektą. Tačiau ne taip seniai 2012 m. Buvo priimta rezoliucija, pagal kurią Rusynas tapo mažųjų tautų Ukrainos kalba.

Žinoma, dvi susijusios kalbos, kurios egzistuoja vienos šalies teritorijoje, bus panašios. Tai normalu. Išimtis nėra rusų kalba. Tačiau jo žodynas yra daug daugiau nei ukrainiečių, užpildytas bažnytinės slavai. Tai skiriasi polonizmų, slovakų, germanizmo ir magyarizmo buvimas. Daugelis leksikos elementų iš vengrų buvo išversti į rusų kalbą.

Susidūrimo istorija

19 ir iki XX a. Vidurio Rusijos kultūrinėje visuomenėje dominavo trys tendencijos. Kaip literatūrinė kalba, rusofilai pasiūlė įvesti rusų, Ukrainofilų, atitinkamai, ukrainiečių. Trečioji grupė bandė sukurti literatūrinę rusų kalbą.

Karo metu Podkarpackie buvo vengrų okupacijos laikotarpiu, o Podkarpackie mokslų draugija atliko svarbų vaidmenį regiono kultūrinėje plėtroje. Pirmaisiais karo metais buvo paskelbta "Rusijos kalbos gramatika", kurios autorius buvo dr. Ivanas Garajda - mokytojas, vertėjas, leidėjas, kalbininkas ir pedagogas. Būtent jis kuria literatūrinį pakarpatės rusų kalbą. Šios kalbos ateinančiais metais provincijoje buvo paskelbti žurnalai, laikraščiai ir knygos.

Teisinė kalba

Nepaisant to, kad pokario laikotarpiu literatūrinė ukrainiečių kalba buvo aktyviai užauginta Pakarpatės regione, ji nebuvo įsitvirtinusi tarp rusiniečių. Be to, Ukrainos fonetinio rašymo plėtra tapo didelė problema daugeliui gyventojų, ir daugelis Zakarpacki Rusynai nemano, kad jie yra ukrainiečiai.

Nepaisant to, po karo Užkarpatijoje tik Ukrainos buvo oficialios, nors Vojvodinoje literatūrinis rusas buvo patvirtintas dvidešimtmečiui, o 1923 m. Išleista pirmoji gramatika.

Iki šiol nebuvo bendros literatūros rusų kalbos. Vertėjas gali nereikalauti, kad suprastų skirtingas tarmes - bendroji teksto esmė gali būti suprantama net nežinant kalbos (jei žinoma kita Rytų slavis, pvz., Rusų kalba), tačiau to nepakanka, kad visiškai suprastų literatūrinį darbą.

Pagrindiniai dialektai

Zakarpacki regione Ukrainos ir dalyje Presov regiono Slovakijos šiaurės rytuose yra plačiai paplitę vadinamosios Podkarpaty Rusyn dialektos, kurios savo ruožtu yra suskirstytos į Verkhovyna ir Dolian. Dolinyansky yra padalintas į Vakarų (Lematic) ir rytų (Lishatsky, Maramoroshsky). Lematikos dialektas yra paplitęs vakarų šiaurės rytų Slovakijoje. Lishat dialekte jie kalba rusinus, kurie gyvena teritorijoje nuo Teresvos slėnio rytuose iki Riki slėnio vakaruose.

Transcarpathian regione, Volovetų ir Mizgirskio rajonuose, Verkhovistinis dialektas yra plačiai paplitęs, kuris yra kažkas tarp slėnio ir Boikovskio dialektų.

Lemko dialektas dabar egzistuoja Slovakijoje pietinėje Karpatų pusėje. Kai kurie leksai laiko save ukrainiečiais, o jų kalba - ukrainiečių kalbos. Kita dalis atpažįsta save kaip atskirus žmones.

Savybės

Rusin kalba, kurios išvaizda atsirado tiek neįprastai, absorbavo daug niuansų, būdingų pasienio vietovėse esančioms kalbos priežastims.
Joje išskiriami dviejų tipų balsiai o ir e, kurie buvo pastebėti senojo rusų kalba ir daugumoje šiaurinių rusų dialektų. Podkarpatskinskyje "e" išreiškiamas taip pat, kaip rusų kalba, jeigu už jo yra tvirtas konsonantas (nebo, salo, dervo), tačiau jeigu tas pats balsis stovi prieš atsipalaiduotą pasisavinimą, pasikeičia garso prigimtis. Kalba, kai kalbama, artėja prie dangaus priekio, o lūpos ištemptos, kaip ir "ir" garsuose. Kalbos poslinkyje yra įtampa, o balsis "e" įgauna visiškai kitokį garsą, garsas tampa įtemptas, siauras, kaip matyti iš vokiškojo žodžio.

Be to, du variantai tariant gali turėti "o" garsą. Įprastoje versijoje ji nesiskiria nuo rusų ar čekų "o", tačiau prieš minkštus konsonantais tai pasakoma išplėstomis lūpomis, pasirodo kažkas tarp "o" ir "u".
Pasinerti labdaros "n", "b", "c", "m" į Podkarpatinsinskiego yra išraiškingi su minkštinimu, jei po jų eina minkštas "o", aprašytas aukščiau. Dantų balsiai "t", "d", "n" prieš šį balsį visiškai nejautrina, bet tampa pusiau minkšta, tačiau "c" ir "h" tampa minkštos.

Kiti garsai

Kadangi labialusis garsas "c" yra minkštas, kai kalbama, jis palaipsniui ir visiškai išnyko. Visuose Karpatų dialektuose žodis "šventas" buvo išreikštas kaip "syaty" vakarinėje dalyje ir "syaty" tarp rytų grupių tarmių.

Bet čia "s" garsas laikomas atskirai nuo "ir". Iš Ukrainos "Podkarpatansinsky" dialektų skiriasi žodžių tarimas "ayu" pabaigoje, pavyzdžiui: "davu" vietoj "Aš duodu" ir "aš žinau", o ne "aš žinau"; trečiuoju daugiskaitos asmeniu taisyklė yra išsaugota (davut, žinau).

Čia yra keletas labiau būdingų Rusynų bruožų bruožų: iotirovannoe ir (olayichi, doyichi), T 'garsumo buvimas, unikalus "yy" raidės (viršutinis, trečias). Voortnymi kalbos užpuoliai formuojami dalelės "Xia" pagalba, kuri pridedama po įvardžio (galite jį rasti). Tai yra pagrindiniai bruožai, išskiriantys rusų kalbą.

Pripažinimo istorija

Kaip minėta pirmiau, "Podkarpattya" buvo okupuota vengrų, o 1939 m. Rusų kalba buvo palaikoma okupacinė vyriausybė. Jie laikė Rusyn-Magyaron rusvintieji vengrai. Šį kartą tam tikru mastu galima pavadinti rafinuotų kalbų klestėjimą: išeina "Rusų kalbos gramatika", spausdinamos knygos, spausdinami laikraščiai ir žurnalai. Tačiau 1944 m. Į Ukrainos SSR prisijungė "Podkarpaty", o tarybinė vyriausybė uždraudė rusėnų kultūrinę ir edukacinę veiklą. Jie pripažįstami tik kaip nedidelė Ukrainos etninė grupė, o jų kalba yra dialektas, nepaisant to, kad Jugoslavijoje rusinai buvo oficialiai pripažinti atskirais žmonėmis.

Sovietų šalis

Tik 1991 m., Po komunizmo žlugimo, SSRS sudarančios šalys pamažu pripažino rusėnai kaip žmones. Lenkijoje, Slovakijoje, Vengrijoje, Čekijoje, Rumunijoje ir Rusijoje kultūra ir švietimas yra palaikomi rusai, o daugiau nei po dvidešimties metų Rusynai pripažino Ukrainą.

Įdomu tai, kad žodis "Rusyn" žinomas ilgą laiką. Netgi "Mėnesių pasakos" šis etnonimas buvo vartojamas kalbant apie žmones, gyvenančius Rusijoje. Žodis yra rastas septynis kartus Olego ir graikų sutartyje nuo 911 metų. Nuo 13 iki 18 a. Ukrainiečiai ir baltarusiai buvo vadinami tokiu būdu. Lietuvoje ir Lenkijoje tuo metu Rusynai vadino bet kurį gyventoją, kuris išpažino ortodoksą ir kalbėjo apie Rytų slavų kalbą ar dialektą (pačiai lenkai ir lietuviai daugiausia buvo katalikai).

Iki 1945 m. Nebuvo apibūdinimo "Rusyn", vietoj jo buvo naudojamas "Rusky" (taigi ir knygos "Rusijos kalbos gramatika" pavadinimas). Po karo žodis "Rusky" įgijo reikšmę "rusų kalba", kuri atsispindėjo ir kalboje rusų kalba, ir literatūroje.

Rusijos tyrimas

Ši įdomi archajinė kalba tikrai pritraukia dėmesį. Yra daug dainų, kurios dar giedamos русинами jų gimtojoje tarmėje, todėl pirmiausia galite juos orientuotis. Bet kuris Rytų slavų kalbos vedėjas gali lengvai išmokti rusų kalbą. Savimokyklą galima rasti atitinkamuose informaciniuose šaltiniuose, tačiau bendruomenės socialiniuose tinkluose, skirtuose Rusinui, kur kalbos gimtoji kalba tiesiogiai bendrauja ir iš jų mokysis, padės daugiau.

Be to, kelionės metu galite praleisti laiką toje vietovėje, kurioje kalba rusiška. Tai greitai pradės kalbų studijas, leis mums išmokti fonetines savybes. Tačiau prieš pradedant mokymą būtina nustatyti dialektą, nes vis dar nėra bendrosios literatūros rusų.